Šiuo metu pasaulyje veikia daugiau nei 86000 kredito unijų 118-oje šalių. Ši finansinė veikla, turinti ilgametes tradicijas, vienija apie 375 milijonų narių. Nuo 1948 metų kiekvieną trečiąjį spalio ketvirtadienį yra švenčiama tarptautinė kredito unijų diena. Tai – kasmetinė proga pažymėti svarbų kredito unijų vaidmenį, kuriant galimybes savo nariams ir bendruomenėms, o taip pat pagerbti pradininkų, kurie padėjo pagrindus kredito unijų sėkmei, pasiekimus.
Kredito unijų judėjimas prasidėjo nuo paprastos idėjos: žmonės galėtų pasiekti geresnį pragyvenimo lygį sau ir kitiems, kaupdami savo santaupas ir teikdami paskolas kaimynams ir bendradarbiams. Taigi, kredito unijos remiasi kooperatyvo ar bendruomenės nuosavybės idėja ir pritaiko ją finansams. Su kredito unijomis susiję terminai gali būti painūs. Nepaisant žodžio “kreditas” jų pavadinime, net ir pirmosios kredito unijos paprastai teikė ne tik kredito, bet ir taupymo, o neretai taip pat ir mokėjimo bei draudimo paslaugas. Kredito unijos buvo (ir tebėra) žinomos įvairiais pavadinimais, pavyzdžiui: “liaudies bankai”, “kooperatiniai bankai” ir “kredito asociacijos”. Laikoma, kad dėl ypatingos organizacinės struktūros ir nuosavybės bei pajininkų įtraukimo modelio unijų veikla yra etiškesnė, bendruomeniškesnė ir labiau orientuota į žmogų, nei kitų institucijų, kurios yra labiau orientuotos į verslą.
Kredito unijos kilmė
Šaltiniai nurodo, kad XIX a. pradžioje kooperatinių finansinių grupių idėją sukūrė ir įgyvendino agrarinis reformatorius ir ekonomistas Ninomija Sontoku Japonijoje. Šiose kaimo sąjungose, vadinamose gojōkō (五常講) kiekvienas kaimo sąjungos narys galėjo 100 dienų be palūkanų pasiskolinti lėšų, o įsipareigojimų nevykdymo atveju visi nariai dalijosi išlaidomis. Jo sistema buvo tokia veiksminga, kad tapo feodalinės Japonijos nuosavybės finansų ir ekonomikos valdymo bei plėtros standartu. Įdomu tai, kad Santoku visą gyvenimą daug skaitė ir Japonijoje iki šiol neretai prie mokyklų stovi Santoku skulptūra, vaizduojanti einantį ir skaitantį knygą berniuką, su malkų ryšuliu ant nugaros.
Sontoku taip pat sukūrė savo ekonominės etikos sistemą, pavadintą hōtoku, kuri padarė didelę įtaką vėlesnėms kartoms. Hōtoku filosofija pabrėžė dėkingumo jausmą šeimai, protėviams, bendruomenei ir žemei. Šiuo tikslu ji nustatė keturis pagrindinius elgesio principus: shisei – sąžiningumas ir nuoširdumas; kinrō – darbštumas; bundo – biudžeto sudarymas pagal galimybes; suijō – tai, ką šiais laikais žmonės vadina “atsidėkojimu”. Sontoku skelbė, kad ekonominė veikla, kuria siekiama kaupti turtą, gali būti naudinga visai visuomenei, jei ji grindžiama tokiomis dorybėmis kaip santūrumas ir altruizmas.
Pirmosios kredito unijos Europoje
Unijų veiklos pradininkais Europoje laikomi keli veikėjai.
1845 m. slovako Samuelio Jurkovičiaus įkurta “Spolok Gazdovský” (Administratorių asociacija arba Ūkininkų asociacija) buvo pirmasis kooperatyvas Europoje (Kredito unija). Kooperatyvas teikė pigias paskolas iš lėšų, gautų reguliariai taupant kooperatyvo nariams. Įdomu tai, kad kooperatyvo nariai turėjo įsipareigoti gyventi dorai ir kasmet viešoje vietoje pasodinti po du medžius. Nors kooperatyvas veikė neilgai, iki 1851 m., jis tapo Slovakijos kooperatyvų judėjimo pagrindu.
Pirmosios sėkmingos kredito unijos atsirado Vokietijoje, vadovaujant kooperatyvų pradininkui Hermannui Schulze-Delitzschui. 1850 m. jis padėjo įsteigti pirmąjį liaudies banką savo gimtojoje Saksonijoje. Ši institucija buvo sukurta siekiant padėti sunkiai besiverčiantiems amatininkams pasiekti geresnį finansinį stabilumą, suteikiant jiems finansavimą bendruomeniniu principu. Didelį dėmesį Schulze skyrė federacijų ar profesinių asociacijų kūrimui, kad padėtų apsaugoti šių mažų organizacijų prekės ženklą, užtikrinti jų stabilumą ir susieti jas su pasauline bankų sistema. Būdamas Prūsijos Atstovų rūmų ir Vokietijos Reichstago narys, jis pasiekė, kad 1871 m. būtų priimtas nacionalinis kredito unijų įstatymas. Iki 1912 m. jo įkurti liaudies bankai turėjo 641 000 narių.
Schulze’s kredito unijos buvo įsikūrusios miestuose ir aptarnavo prekybininkus, parduotuvių savininkus ir amatininkus, o Friedrichas Wilhelmas Raiffeizenas įkūrė pirmąją kaimo kredito uniją Heddesdorfo kaime (dabar Neuwiedo priemiestis) Vokietijoje. Raiffeiseno metodas rėmėsi daugeliu Schulze’s metodo aspektų, tačiau jį gerokai pakeitė, o tai turėjo svarbios reikšmės mikrofinansavimui. Būtent priemiesčiuose ir kaimuose buvo sunkiau prieinamos bankų paslaugos, kadangi priemiešių rinka dėl menkų ir labai sezoniškų gyventojų pajamų buvo nepatraukli. Dėl to buvo sunku pasikliauti standartine paskolos grąžinimo tvarka, be to mažas kredito unijų dydis ir itin žemas žmonių išsilavinimas kėlė tam tikrus valdymo iššūkius. Raiffeizenas unikalias kaimo neturtingųjų problemas siekė spręsti remdamasis solidarumo principu ir giliomis krikščioniškomis vertybėmis. Pavyzdžiui, siekdamos kompensuoti labai mažas ir nereguliarias grynųjų pinigų atsargas kaimo bendruomenėse, kredito unijos tikėjosi, kad jų direktoriai dirbs savanoriškai, o tik kasininkas gaus nedidelį atlygį. Kunigus, mokytojus ir kitus išsilavinusius kaimo gyventojus savanoriauti dažnai įkvėpdavo Raiffeisen judėjimo propaguojamos kooperatinės vertybės. Vokietijoje iki šiol Raiffeizenas yra populiarus kooperatinių bankų pavadinimas.
Nors abu lyderiai steigė kredito unijas ir skatino jų augimą, jie nesutarė dėl valdymo struktūros. Schulze ne kartą įrodinėjo, kad Raiffeizenas kredito unijos yra nesaugios, nes jose dirba tik vienas apmokamas darbuotojas – kasininkas. Raiffeizenas griežtai priešinosi Schulze‘s pastangoms apriboti kredito unijų narių atsakomybę, nes manė, kad tokie apribojimai susilpnins asociacijos obligacijas (angl. bonds of association) ir kaimo bankų galią finansuoti savo paskolas iš vietos narių santaupų. Nepaisant šių nesutarimų, iki 1913 m. kredito unijoms priklausė daugiau kaip 2 mln. Vokiečių, 80 % iš jų gyveno bendruomenėse, sudarytose ir mažiau kaip 3 000 gyventojų. Toks spartus kredito unijų augimas paneigė skeptikų argumentus, kad negalima tikėtis, jog neturtingi žmonės grąžins paskolas, ir kad joks bankas negalėtų gauti pelno aptarnaudamas neturtinguosius.
Netrukus kredito unijų veiklos modelis paplito Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Italijoje, Belgijoje, Rusijoje ir Austrijoje, taip pat ir Amerikos žemyne.
Pirmoji kredito unija Šiaurės Amerikoje – “Caisse populaire de Lévis” Kvebeke (Kanada) – pradėjo veikti 1901 m. sausio 23 d., o jos įnašas sudarė 10 centų. Jos įkūrėjas – Alphonse’as Desjardinsas, Kanados parlamento pranešėjas, 1897 m. buvo paskatintas imtis savo misijos, kai sužinojo apie Monrealio gyventoją, kuriam teismas nurodė sumokėti beveik 5 000 JAV dolerių palūkanų už 150 dolerių paskolą. Remdamasis Europos precedentais, Desjardinsas Kvebekui sukūrė savitą parapijų modelį: liaudies kasą, vadinamą caisse populaire. Netrukus kredito unijos konceptas persikėlė ir JAV ir jau 1934 buvo įsteigta JAV Nacionalinė kredito unijų asociacija, o 1970m. buvo įsteigta Pasaulinė kredito unijų taryba.
Kredito unijų dienos tema
Kiekvienais metais šiai dienai pažymėti, Pasaulinė kredito unijų taryba išrenka temą. Šiais, 2022 metais, kredito unijų dienos tema yra „Užtikrinkite savo finansinę ateitį su kredito unija“. Kviečiame į mūsų unijų šeimą. Pasak LCKU vadovo M. Vijūno, „kredito unijos visais laikais buvo šalia savo nario, kad skirtų ypatingą dėmesį paskiro kliento istorijai, kad atrastų taikliausias priemones prisidėti prie jo geresnio rytojaus.“ Tai yra pamatiniai ir Kredito unijos „Neris“ darbo principai. Bendrystė, išradingumas ir įsiklausymas. Taip mes padedame savo nariams ir klientams susikurti stabilų finansinį pagrindą ir įgyvendinti savo svajones bei idėjas.
Sveikiname kolegas, kitų unijų kolektyvus o taip pat ir esamus bei būsimus narius su šia gražia švente. Dėkojame už pasitikėjimą, kuris įkvepia dirbti ir tobulėti.
